Straipsnis

Ministro pirmininko kreipimasis į NATO šalių vadovus

This was published under the 2010 to 2015 Conservative and Liberal Democrat coalition government

Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas asmeniškai kreipiasi į NATO šalių vadovus.

Number 10

Likus mažiau nei šešioms savaitėms iki NATO šalių vadovų susitikimo, norėjau jums parašyti asmeniškai ir išdėstyti savo lūkesčius, remdamasis generalinio sekretoriaus Rasmusseno jau iškeltomis idėjomis.

Tai bus pirmas NATO viršūnių susitikimas Jungtinėje Karalystėje nuo tada, kai Margaret Thatcher buvo sukvietusi visus vadovus į Londoną 1990 m. – kaip tik besibaigiant Šaltajam karui. Anas aukščiausio lygio susitikimas buvo lūžis Aljanso veikloje, kadangi NATO lyderiai nubrėžė naują Aljanso ir Europos, kaip „vientisos, laisvos ir taikios“ šalies, vystymosi kryptį.

2014 m. pasaulis yra kaip niekad nenuspėjamas, o mes pasitinkame dar vieną lemiamą momentą Aljanso istorijoje. Afganistane mūsų kovinė misija artėja prie pabaigos. Rytuose Rusija sulaužė žaidimo taisykles savo neteisėta Krymo aneksija ir agresyviu Ukrainos destabilizavimu. Pietuose nestabilumo lankas tęsiasi nuo Šiaurės Afrikos ir Sachelio iki Sirijos, Irako ir platesnių Vidurio Rytų. Todėl privalome pasinaudoti šiuo viršūnių susitikimu, kad susitartume, kaip NATO turėtų prisitaikyti, kad galėtų atsakyti į tokias grėsmes ir užkirsti joms kelią, taip pat užtikrinti visų jos narių kolektyvinę gynybą ateityje. Tam turime išsikelti penkis tikslus.

Pirma, praėjus šešiems mėnesiams nuo Rusijos ir Ukrainos krizės pradžios, privalome susitarti dėl ilgalaikių priemonių, kurios sustiprintų mūsų galimybes greitai reaguoti į bet kokią grėsmę, suteiktų pasitikėjimo tiems sąjungininkams, kurie baiminasi dėl savo šalių saugumo, ir atgrasytų bet kokią Rusijos agresiją. Visos NATO sąjungininkės jau prisidėjo prie Aljanso atsako į šią krizę, o dabar turėtume susitarti, kaip išlaikyti tvirtas pozicijas Rytų Europoje nepažeidžiant NATO ir Rusijos steigiamojo akto nuostatų, kad Rusijai būtų aišku, jog nei NATO, nei jos narės nesileis bauginamos. Turėtume susitarti dėl konkrečių veiksmų, tokių kaip naujas pratybų tvarkaraštis atsižvelgiant į naują saugumo aplinką, reikiama infrastruktūra, išankstinis apsirūpinimas įranga ir atsargomis bei NATO greitojo reagavimo pajėgų stiprinimas. Tai turėtų būti dalis platesnio veiksmų plano, kuriuo vadovaudamiesi galėtume greičiau reaguoti į bet kokias bet kuriam Aljanso nariui kylančias grėsmes, taip pat ir esant minimaliam perspėjimo laikui.

Taip pat privalome peržiūrėti savo ilgalaikius ryšius su Rusija. Nors NATO visuomet siekė būti Rusijos partnere, o ne grėsme, akivaizdu, kad Rusija vertina NATO kaip priešininkę. Privalome pripažinti, kad pastaraisiais metais vykęs bendradarbiavimas šiuo metu tampa nebeįmanomas dėl pačios Rusijos neteisėtų veiksmų NATO kaimynystėje, ir peržiūrėti principus, kuriais grindžiami mūsų ryšiai su Rusija. Antra, Tarptautinės saugumo paramos pajėgų misijai (ISAF) Afganistane artėjant prie pabaigos, turime apsvarstyti, kaip teiksime pagalbą Afganistano vyriausybei ateityje, užtikrindami, kad šalis išlaikytų mūsų visų drauge iki šiol pasiektą pažangą, ir neleisdami jai vėl tapti saugiu prieglobsčius teroristams. Turėtume peržiūrėti planus surengti naują NATO misiją, skirtą apmokyti, konsultuoti Afganistano saugumo pajėgas ir joms padėti, nuo kitų metų pradžios. Taip pat turėtume aptarti būsimą finansinį Afganistano karių palaikymą, orientuodamiesi į tai, kad ateityje Afganistanas galėtų savarankiškai išlaikyti savo jėgas.

Trečia, privalome susitarti, kokių imsimės priemonių gindamiesi nuo grėsmių ir spręsdami iššūkius, kylančius dėl žlugusių valstybių, regioninių konfliktų, terorizmo ir kibernetinių atakų. Turime užtikrinti, kad NATO turėtų reikiamus pajėgumus reaguoti į besikeičiančias grėsmes. Tam būtinos investicijos. Jungtinė Karalystė yra viena iš keturių Aljanso narių, kurios gynybai jau skiria numatytus 2 proc. savo bendrojo vidaus produkto, todėl norėčiau paraginti kitas bloko nares kuo labiau įsipareigoti padidinti savo išlaidas gynybai ir skirti ne mažiau kaip penktadalį šios sumos įrangai ir tyrimams. Mūsų visų ekonomika pradeda atsigauti, todėl pakreipdami gynybos išlaidų mažinimą priešinga linkme ir investuodami į gynybos pajėgumus sustiprintume Aljanso sanglaudą ir parodytume, kad NATO nejuokauja. Investuodami į savo pačių pajėgas, taip pat turėtume teikti daugiau praktinės paramos kitoms šalims, kurioms būtina sustiprinti savo saugumą. Afganistano patirtis parodė, kaip naudinga remti šalies pastangas kurti nuosavas karines pajėgas, kad šios galėtų geriau apsaugoti savo regioną. Norėčiau, kad Velse susitartume dėl naujų gynybos pajėgumų stiprinimo misijų kitose pasaulio dalyse, pavyzdžiui, Gruzijoje ar Artimuosiuose Rytuose.

Ketvirta, kaip didžiausias pasaulyje saugumo tinklas, apimantis daugiau nei 40 šalių ir organizacijų partnerystę penkiuose žemynuose, turėtume parodyti aiškų įsipareigojimą dirbti su visais, kurių vertybės sutampa su mūsiškėmis, ir palaikyti tarptautinę taisyklėmis pagrįstą tvarką, kurioje akcentuojami laisvės, demokratijos ir teisinės valstybės principai. Pritariu siūlomai sąveikos su 24 mūsų partnerėmis iniciatyvai, kuria siekiama stiprinti šiuos įgūdžius ir ryšius, ir siūlau mūsų gynybos ministrams susitikti mažesnėje grupėje ir aptarti glaudesnio darbo kartu galimybes.

Galiausiai penkta, turėtume pripažinti mūsų ginkluotųjų pajėgų dedamas pasiaukojamas pastangas. Jungtinė Karalystė įtvirtino Ginkluotųjų pajėgų paktą savo teisės aktuose siekdama užtikrinti, kad mūsų kariuomenė gautų pelnytą pagarbą ir pagalbą. Remdamasis šia patirtimi, siūlau, kad Aljansas parengtų naują chartiją, kurioje būtų aiškiai apibrėžtas mūsų visų bendras įsipareigojimas mūsų ginkluotosioms pajėgoms. Tai mano asmeninis prioritetas – visų bloko narių pasirašyta „Šiaurės Atlanto ginkluotųjų pajėgų chartija“, kurioje būtų pabrėžtas mūsų įsipareigojimas sąžiningai elgtis su savo ginkluotosiomis pajėgomis ir jų šeimomis, užtikrinant joms reikiamą paramą ir priežiūrą kariams išėjus į pensiją, patyrus sužalojimus ar žuvus. Taip pat turėtume susitarti sistemingiau dalintis savo gerąją praktika šioje srityje, pradedant medicinine priežiūra ir pagalba sužeistiems kariškiams ir žuvusiųjų šeimoms.

Tai plataus užmojo prioritetai. Mūsų užsienio reikalų ir gynybos ministrai jau daug pasistūmėjo į priekį birželio mėnesį vykusių savo susitikimų metu. Mūsų techniniai ekspertai tęs šį darbą per ateinančias savaites. Tačiau rugsėjį Velse turime sutelkti politinę valią ir ryžtą, kad įveiktume likusias kliūtis.

1990 m. Londone vykusiame aukščiausio lygio susitikime šalių vadovai susitarė, kad „reikia ir toliau laikytis išvien ir išlaikyti besitęsiančią taiką, kuria džiaugiamės pastaruosius keturis dešimtmečius“. Ši mintis tinka ir dabarčiai. Dirbdami kartu mes ir stiprėsime drauge. Velso viršūnių susitikime turėtume įrodyti, kad NATO yra tvirtas kaip uola aljansas, plėtojantis partnerystes visame pasaulyje ir tokiu būdu puoselėjantis taiką ir stabilumą mūsų žemėje bei kuriantis saugią aplinką ekonomikos augimui. Tai aljansas, kuris užtikrina savo 900 milijonų piliečių, kad kartu mes galime apsaugoti juos nuo kintančių ir augančių grėsmių dabartiniame nenuspėjamame pasaulyje.

Published 4 rugpjūčio 2014