Straipsnis

Konferencija dėl seksualinio smurto konfliktų metu išgyvendinimo

This was published under the 2010 to 2015 Conservative and Liberal Democrat coalition government

Londone vyko pasaulinė aukščiausio lygio konferencija dėl seksualinio smurto konfliktų metu išgyvendinimo

Pasaulinė aukščiausio lygio konferencija dėl seksualinio smurto konfliktų metu išgyvendinimo

2014 m. birželio 10-13 d. Londone vyko pasaulinė aukščiausio lygio konferencija dėl seksualinio smurto konfliktų metu išgyvendinimo, į kurią susirinko daugiau kaip 120 valstybių vyriausybių atstovai, virš 1000 ekspertų, taip pat religiniai lyderiai, jaunimo organizacijų, pilietinės visuomenės ir tarptautinių organizacijų atstovai.

Kartu mes pasiryžę sulaužyti tabu, gaubiantį žaginimus karo metu, ir imtis veiksmų, kad būtų išgyvendintas seksualinis smurtas ir suardyta nebaudžiamumo terpė. Konferencijoje mus visus apjungė ryžtas kovoti su seksualiniu smurtu konfliktų zonose – taip, kaip ankstesnės kartos buvo suvieniję jėgas panaikinti vergovę ir nutraukti minų naudojimą. Tai mūsų bendro humaniškumo klausimas. Mes davėme pažadą, jog sieksime visapusiškai pakeisti požiūrį į seksualinį smurtą, kad įvyktų ilgalaikis ir esminis poslinkis šioje srityje, transformuojantis pasaulio nuomonę. Seksualinis smurtas yra ne mažesnis nusikaltimas: tai pirmo laipsnio žiaurumas, todėl niekur negali būti jokio saugaus prieglobsčio nusikaltėliams. Mes vieningai paraginome siekti konkrečių, praktinių ir perspektyvių rezultatų ir pareiškėme, jog baigėsi nebaudžiamumo už karo metu vykdomą seksualinį smurtą era, kad potencialių nusikaltėlių širdyse išdygtų baimės sėkla. Nors lemiamas vaidmuo nutraukiant seksualinę prievartą tenka vyriausybėms, susitikime pasisemta įkvėpimo ir idėjų iš smurtą išgyvenusių aukų, aktyvistų ir menininkų. Mes dirbsime su regioninėmis ir tarptautinėmis organizacijomis, siekdami užtikrinti, kad mūsų kampanija pasiektų kiekvieną pasaulio kampelį.

Mes parengėme Tarptautinį protokolą dėl seksualinio smurto konfliktų metu tyrimo ir dokumentavimo, kuriame nustatyti tarptautiniai standartai, reglamentuojantys, kaip surinkti kiek įmanoma svaresnę informaciją ir įrodymus, ir liudininkų apsaugą, siekiant nuteisti kuo daugiau nusikaltėlių ir atgrasyti būsimus pažeidėjus.

Šioje pirmininko santraukoje apžvelgiama, kokių imsimės praktinių veiksmų, kad įvykdytume savo politinį įsipareigojimą pašalinti kliūtis, trukdančias nutraukti seksualinį smurtą konfliktų zonose. Šiam pokyčiui įgyvendinti prireiks atkaklumo, inovacijų, atsidavimo ir nuolatinio vyriausybių, ekspertų, pilietinės visuomenės, žiniasklaidos, teisininkų ir saugumo pajėgų vadovavimo.

Problema

Seksualinis smurtas konfliktų zonose vienareikšmiškai yra žalojantis karo veiksmas ir priemonė. Tai šiurkštus bet kokios moralės pažeidimas. Užpuolimo traumą patyrusius ir išgyvenusius asmenis dažnai atstumia jų artimieji, o bendruomenės imasi represijų jų atžvilgiu. Seksualinis smurtas konfliktų zonose dažnai kyla dėl esamos nelygybės. Be to, visuomenė, kuri tiki, jog žmogaus teisės egzistuoja visiems žmonėms, o galimybės prieinamos visiems jos piliečiams, negali žinoti apie tai, kad žaginimas naudojamas kaip karo ginklas, ir todėl tiesiog ignoruoja šią problemą.

Tačiau pavojuje atsidūrė ne tik mūsų vertybės. Seksualinis smurtas konfliktų zonose kelia rimtą grėsmę tarptautinei taikai ir saugumui, todėl didėja įtampa, daugėja prievartos ir kenkiama stabilumui. Tai draudžiama pagal tarptautinę teisę – remiantis tam tikromis Ženevos konvencijų ir jų papildomų protokolų nuostatomis ir Tarptautinio baudžiamojo teismo Romos statutu. Tai šiurkštus Ženevos konvencijų pažeidimas – karo tikslams naudojamas seksualinis smurtas visada bus neteisėtas. Valstybės yra atsakingos už tarptautinės teisės pažeidimus, kuriuos padaro jų ginkluotosios pajėgos. Nors tai yra ir visuomet buvo būdinga daugumai konfliktų, tačiau tik neseniai šį klausimą imta atvirai svarstyti tarptautinės konfliktų prevencijos kontekste. Tačiau tai gali pakenkti paliauboms ir sukliudyti užtikrinti ilgalaikį susitaikymą ilgą laiką po to, kai iššaunama paskutinė kulka. Tai neigiamai paveikia ne tik moteris ir mergaites, bet ir vyrus bei berniukus.

Todėl seksualinis smurtas griaunamai veikia visuomenes, kurios jau ir taip patyrė karo traumą, ir turi milžiniškų socialinių, psichologinių ir ekonominių padarinių visiems karo paliestiems žmonėms. Patirtos seksualinės prievartos dėmės ir gėdos našta vis dar per dažnai tenka aukai, o ne nusikaltėliui. Dėl seksualinio smurto griaunamo poveikio kenkiama susitaikymui, gilėja nuoskaudos, niokojamos bendruomenės ir todėl nuolat sukamas konfliktų ratas.

Mūsų veiksmai

Visi laikėmės vieningos nuomonės, kad seksualinis smurtas nėra neišvengiamas šalutinis karo poveikis. Jį galima sustabdyti, jeigu kaltininkai bus patraukti atsakomybėn ir pavyks pakeisti požiūrį ir veiksmus. Remdamiesi 2013 m. JT Generalinės Asamblėjos patvirtinta Įsipareigojimo nutraukti seksualinį smurtą konfliktų metu deklaracija, konferencijoje pasirašėme Pareiškimą dėl veiksmų ir taip pat susitarėme dėl teisinio, humanitarinio ir saugumo sektorių reformų, sunaikinant nebaudžiamumo už seksualinį smurtą per konfliktus terpę. Savo diskusijose rėmėmės kelių žymiausių pasaulio ekspertų ir institucijų, nagrinėjančių šį klausimą, jaunimo diskusijų indėliu. Išanalizavome pamokas, gautas įvairiose nuo konfliktų nukentėjusiose šalyse, aptarėme karinių ir taikos palaikymo pajėgų bei humanitarinių agentūrų vaidmenį užkertant kelią seksualiniam smurtui konfliktų zonose. Mes sutikome finansuoti JT ir NVO veiksmus teikiant paramą ir pagalbą išgyvenusioms smurto aukoms, taip pat ir pastangas siekti teisingumo.

Konferencijos diskusijų metu aptartos keturios pagrindinės sritys, kuriose bus siekiama šių pokyčių:

  1. Pagerinti atsakomybę nacionaliniu ir tarptautiniu lygiu, užtikrinant geresnį dokumentavimą, tyrimą ir baudžiamąjį persekiojimą nacionaliniu ir tarptautiniu lygiu bei tobulinant teisės aktus, kuriais įgyvendinami tarptautiniai įsipareigojimai ir standartai;

  2. Teikti didesnę paramą ir apsaugą išgyvenusioms seksualinio smurto aukoms, įskaitant vaikus;

  3. Užtikrinti, kad atsako į seksualinį smurtą ir smurtą lyties pagrindu bei lyčių lygybės skatinimo veiksmai būtų visapusiškai integruoti į visas taikos ir saugumo pastangas, įskaitant saugumo ir teisingumo sektorių reformą bei kariuomenės ir policijos mokymus;

  4. Gerinti tarptautinį strateginį bendradarbiavimą.

Ne tik vyriausybės

Mes pabrėžėme, jog svarbus vaidmuo palaikant tarptautinę taiką ir saugumą turi tekti moterims, nors istoriškai tai buvo suvokiama kaip politinio ir karinio elito prerogatyva. Buvo pažymėta, kad moterų grupės vaidino svarbų vaidmenį raginant nutraukti smurtą ir dedant vietines tarpininkavimo ir sutaikinimo pastangas. Buvo pripažinta, kad moterys dažnai turi daugiau galimybių ir svaresnį teisėtą pagrindą negu oficialūs derybininkai, tačiau iš esmės lieka izoliuotos nuo oficialių procesų. Moterų dalyvavimas taikos procesuose turi tapti norma. Taip pat dalijomės viltį suteikiančiomis istorijomis, kuriose pasakojama apie įvykusį transformacinį poveikį. Ministrai sutarė, kad įgyvendinant įsipareigojimus, išdėstytus JT Saugumo Tarybos rezoliucijose Nr. 1325-2122, derėtų imtis daugiau veiksmų – daugiau valstybių turėtų parengti griežtus vertinamuosius nacionalinius veiksmų planus dėl moterų, taikos ir saugumo. Daugiau moterų turi užimti aukštesnes pareigas Jungtinėse Tautose ir kitose tarptautinėse organizacijose; reikia daugiau JT ambasadorių moterų ir daugiau moterų policijoje bei kariuomenėje. Šiuos veiksmus turėtų inicijuoti regioninės ir tarptautinės institucijos.

Mes pripažinome, kad svarbus vaidmuo skatinant bendruomenes imtis seksualinio smurto konfliktų zonose prevencijos ir atsakomųjų veiksmų tenka pilietinės bendruomenės atstovams. Pripažinta, jog vietos bendruomenių aktyvistai dažnai yra geriausioje vietoje, kad pakeistų padėtį savo regione, įskaitant požiūrį ir elgesį, dėl kurių klesti nelygybė ir plinta smurtas.

Buvo atkreiptas dėmesys į tai, kad vien geri įstatymai ir tarptautinės sutartys pačios savaime nepadės, jei nesikeis požiūris. Todėl čia pagrindinis vaidmuo tenka religinėms bendruomenėms, įskaitant vaidmenį teikiant priežiūrą, gydymą ir paramą išgyvenusioms smurto aukoms. Per savo tinklus šios bendruomenės dažnai turi daug geresnes galimybes bendrauti su vietos bendruomenėmis ir daryti joms įtaką nei kiti veikėjai. Pavyzdžiui, jos turi unikalią galimybę pakeisti širdis ir protus, iškeldamos klausimą dėl kultūrinių ir socialinių normų, tarp jų ir vyriškos tapatybės sąvokos, kadangi tai siejasi su seksualiniu smurtu. Konferencijoje pripažinta, kad būtina įtraukti religines organizacijas į bendrą veiklą kaip aktyvias partneres kovoje su seksualiniu smurtu, galinčias tiek padėti parengti strategiją, tiek darbuotis pirmaeilėse gretose teikiant pagalbą išgyvenusioms smurto aukoms.

Visi kartu susitarėme dėl šių dalykų:

Atsakomybė

Mes sutarėme, kad sprendžiant nebaudžiamumo problemą reikia stiprinti atsakomybę ir teisingumą tiek konfliktų metu, tiek jiems pasibaigus. Buvo pripažinta, kad norint įgyvendinti šį uždavinį būtina tobulinti teisingumo sektoriaus veikėjų – teismų, policijos, teisėjų, prokurorų, advokatų ir teisininkų gebėjimus ir pajėgumus. Taip pat reikia tobulinti sistemas, stiprinti institucijas, įskaitant įstatymus ir politinius veiksmus, ir užtikrinti glaudesnę nacionalinių ir tarptautinių metodų sinergiją. Valstybės turi geriau įgyvendinti turimus teisinius įsipareigojimus. Teisėjams reikalingi mokymai nacionaliniu ir tarptautiniu lygiu, kad jie galėtų priimti veiksmingus sprendimus dėl seksualinio smurto. Šalia techninio ir institucinio darbo būtina užtikrinti ir tai, kad vykdant teisingumą svarbiausia ir centrinė vieta tektų aukų ir išlikusių gyvų asmenų teisėms, saugumui ir saugai. Vyrų ir berniukų nepripažįstant aukomis, gali nepavykti surinkti reikiamų dokumentų ir įrodymų ir įgyvendinti teisingumą.

Atskaitomybei reikalingas teisinis pagrindas, kuriuo remiantis būtų galima įvykdyti teisingumą tiems, kurie daro nusikaltimus ir jiems vadovauja. Valstybės buvo paragintos stiprinti savo vidaus įstatymus, kad už seksualinį smurtą atsakingus asmenis būtų galima patikimai patraukti baudžiamojon atsakomybėn tose šalyse, kuriose buvo padaryti atitinkami nusikaltimai. Nacionalinė teisė konfliktų alinamose šalyse ir šalyse, kuriose konfliktus pavyko užbaigti, dažnai neatitinka tarptautinių normų. Tarptautinio baudžiamojo teismo (TBT) Statutą pasirašiusios valstybės turėtų visus pagal Statutą draudžiamus nusikaltimus laikyti baudžiamąja veika, todėl už tai turėtų būti taikoma baudžiamoji atsakomybė nacionaliniu lygiu. Valstybės, kurios nėra pasirašiusios TBT Statuto, taip pat gali priimti įstatymus, kuriais remiami TBT tikslai ir uždaviniai. Taip pat visos prie Ženevos konvencijų prisijungusios valstybės yra įsipareigojusios šiurkščius pažeidimus laikyti baudžiamąja veika ir sudaryti sąlygas patraukti kaltininkus baudžiamojon atsakomybėn taikant savo šalies įstatymus ir laikantis universalios jurisdikcijos principo. Jeigu tokie teisės aktai nėra priimti, tai turi būti padaryta. Nacionaliniuose įstatymuose pateikiamos seksualinio smurto apibrėžtys turi atitikti tarptautinės teisės standartus ir apibrėžtis ir turėtų užtikrinti, kad baudžiamoji atsakomybė galėtų būti taikoma už nusikaltimus prieš vyrus ir berniukus. Baudžiamajam persekiojimui palengvinti galėtų būti įkurti specialūs tokių nusikaltimų tyrimo padaliniai. Neretai problemų kyla dėl pajėgumų stokos, tačiau reikalinga ir atitinkama politinė valia. Įgyvendinti savo tarptautinius įsipareigojimus valstybėms galėtų padėti pavyzdinis įstatymas, reglamentuojantis atsakomybę už nusikaltimus, draudžiamus pagal tarptautinę teisę. Buvo nustatyta didelė spraga tarptautiniu lygiu: tradiciškai laikoma, kad atsakomybės už šiurkščius pažeidimus tvarka, pagal kurią visos valstybės privalo taikyti universalią jurisdikciją šiurkščiausių tarptautinės humanitarinės teisės pažeidimų atvejais, galioja tik esant tarptautiniam ginkluotam konfliktui, tačiau dauguma šių dienų konfliktų yra ne tarptautiniai ginkluoti konfliktai.

Tarptautinis baudžiamasis persekiojimas būtinas tais atvejais, kai valstybės nenori arba negali atlikti tikro tyrimo ir baudžiamojo persekiojimo. TBT nagrinėja vis daugiau seksualinio smurto bylų ir šis darbas turi būti remiamas, tačiau tai turėtų vykti vadovaujantis papildomumo principu, t.y. tais atvejais, kai valstybės pačios negali nusikaltėlių patraukti baudžiamojon atsakomybėn už nusikaltimus. TBT jurisprudencija turėtų daryti įtaką nacionalinės teisės raidai, nors išlieka uždavinys užtikrinti, kad seksualinio smurto nusikaltimams būtų taikomi tokie patys standartai kaip ir kitiems nusikaltimams.

Konferencijoje buvo pristatytas Tarptautinis protokolas dėl seksualinio smurto konfliktų metu dokumentavimo ir tyrimo, kuris parengtas bendradarbiaujant su daugiau nei 200 smurto lyties pagrindu ir seksualinio smurto ekspertų. Protokolas padės sustiprinti įrodymų bazę, reikalingą atiduoti kaltininkus į teisingumo rankas – tokiu būdu bus įveikta viena iš pagrindinių kliūčių kovojant su nebaudžiamumu už seksualinio smurto nusikaltimus konfliktų zonose. Protokolu bus galima vadovautis praktikoje renkant įrodymus apie pagrindinius seksualinio smurto nusikaltimų elementus. Turint geresnę įrodymų bazę, baudžiamajam persekiojimui vykdyti reikės mažiau nukentėjusiųjų parodymų, o aukoms teismo proceso metu nebereikės dar kartą kęsti gėdos ir patirti dar vienos traumos. Renkant bet kokius duomenis, dėmesio centre turi būti aukų gerovė akcentuojant išankstinį sutikimą ir konfidencialumą. Duomenys turi būti renkami atsižvelgiant į lyčių aspektą. Mes susitarėme, kad įgyvendindamos šį protokolą, valstybės turi užtikrinti, kad būtų rengiami bendri medicinos, teisės, teisingumo ir teisėsaugos sektorių mokymai. Tais atvejais, kai seksualinis smurtas vyksta atokiose vietovėse, valstybės turėtų padidinti specialistų su reikiamais įgūdžiais skaičių. Būtina užtikrinti, kad finansavimas pagrindiniams specialistams būtų teikiamas ilgą laiką, o ne vien kritinės padėties atveju. Daugelis šalių išreiškė viešą paramą protokolui. Šios partnerės įsipareigojo remti pastangas užkirsti kelią nebaudžiamumui už seksualinį smurtą konfliktų zonose, kad remdamosi protokolu patobulintų šių nusikaltimų dokumentavimo ir tyrimo standartus ir užtikrintų, kad nusikaltėliai būtų patraukti atsakomybėn, o smurtą išgyvenę asmenys sulauktų pelnyto teisingumo. Remdamos šį protokolą, partnerės parodė, jog remia pagrindinius protokole išdėstytus principus ir metodus, ir susitarė sudaryti palankesnes sąlygas bei suteikti teisę dokumentuoti seksualinio smurto ir smurto lyties pagrindu nusikaltimus vadovaujantis šiais principais. Jos taip pat pritarė, jog apmokant darbuotojus dokumentuoti per konfliktus vykstantį seksualinį smurtą būtina skatinti pilietinę visuomenę naudoti protokole pateiktą metodiką. Partnerės išreiškė pasiryžimą finansuoti užsienio iniciatyvas, susijusias su atsakomybe už tarptautinius seksualinio smurto ir smurto lyties pagrindu nusikaltimus ir visokeriopai skatinti, jog iniciatoriai į savo projektus integruotų pagrindinius principus ir metodus.

Protokolo priėmimas yra tik pirmas žingsnis. Kitas žingsnis yra jį įgyvendinti taip, kad būtų skatinamas jo palaikymas, užtikrinamas jo aktualumas, prieinamumas ir sklaida bei pritaikymas šalyje atsižvelgiant į nacionalines aplinkybes ir stebima įgyvendinimo pažanga. Ministrai sutarė, kad teikiant paramą šalims, nukentėjusioms nuo seksualinio smurto konfliktu metu, būtini tarptautiniai bendri veiksmai, įskaitant gebėjimų stiprinimą diegiant atitinkamą patirtį. Kolektyvinius veiksmus galima patobulinti sutelkiant turimas žinias, pavyzdžiui, parengiant regioninio lygmens sąrašus, užtikrinant, kad ekspertai galėtų būti greitai dislokuojami ir kad būtų tam reikalingas nuspėjamo dydžio finansavimas. Toks poreikis itin aktualus atokiose vietovėse, kuriose oficialios teisingumo priemonės yra sunkiai prieinamos. Mes sutarėme, kad valstybės turi užtikrinti, jog nei per paliaubas ar taikos derybas, nei jas palaikančiose JT Saugumo Tarybos rezoliucijose nebūtų suteikiama amnestija tiems, kurie vykdė seksualinį smurtą konfliktų zonose.

Mes sutarėme, kad vyriausybės taip pat turi sumažinti konfliktų riziką, be kita ko, ir pasirašydamos bei ratifikuodamos Sutartį dėl prekybos ginklais. Pripažinome, kad perkraustyti ir perkelti – tiek šalies viduje, tiek už jos ribų – reiškia užtikrinti saugumą ir kad itin svarbu pripažinti asmenų, kurie buvo priversti persikelti, teises vadovaujantis 1951 m. Konvencija dėl pabėgėlių statuso.

Parama išgyvenusiems asmenims

Mes sutarėme, kad, nors svarbiausias dalykas yra kaltininkų atsakomybė, seksualinio smurto aukoms ir išlikusiems gyviems asmenims būtina visokeriopa parama. Kovos su seksualiniu smurtu konfliktų zonose centre turi būti išgyvenusios smurto aukos, užtikrinant, kad jos atgautų teises ir išvengtų tolesnio persekiojimo.

Mes taip pat pripažinome, jog yra daug aukų, kurios mažiau matomos, mažiau atpažįstamos ir kurios turi mažiau galimybių gauti pagalbą. Tai per konfliktus išžagintų moterų pagimdyti vaikai, kurie visą gyvenimą kenčia prievartos akto padarinius, kariais paverstos mažametės mergaitės, kurios „ištekinamos“ už kovotojų ir taip patenka į sekso vergiją, bei vyrai ir berniukai, kurių sistemingas žaginimas yra bausmės arba kankinimo forma.

Ministrai pripažino, kad milžiniška dalis seksualinio smurto aukų per konfliktus yra vaikai ir kad turi būti imamasi daugiau priemonių padėti smurto padarinius išgyvenantiems vaikams. Išžagintų moterų pagimdyti vaikai turi gauti pilietybę, išsilavinimą, sveikatos priežiūrą ir būti integruoti į bendruomenę. Dėmesys vaikams turi būti svarbiausias visų praktinių ir politinių kovos su seksualiniu smurtu konfliktų zonose veiksmų tikslas, o ne papildomas klausimas. Vaikų saugumas, sveikatos apsauga ir švietimas turi būti laikomi esminiais visos humanitarinės pagalbos uždaviniais. Visos vyriausybės turi užtikrinti Vaiko teisių konvencijos įgyvendinimą per nacionalinius veiksmų planus.

Ministrai pripažino, kad būtina greitai reaguoti į visų aukų poreikius.Konferencijoje taip pat pripažinta, jog šis smurtas laikosi ir klesti dėl įvairių veiksnių ir kad išgyvenusios aukos turi specifinių fizinių ir psichologinių poreikių, kad įveiktų patirtus išgyvenimus ir įstengtų atkurti savo gyvenimą. Mes atkreipėme dėmesį į tai, kad reikalingas lankstus ir jautrus požiūris į seksualinį smurtą: ne visi patiria vienodą gėdą, todėl jai įveikti reikalingos skirtingos politinio atsako priemonės. Susitarėme, kad įstatymuose, kuriais sprendžiamos seksualinio smurto problemos, turi būti pateikiamos lyčių atžvilgiu neutralios išgyvenusių aukų apibrėžtys.

Mes sutarėme, kad vyriausybės turi užtikrinti, jog smurtą išgyvenę asmenys turi gauti kompleksines integruotas paslaugas, apimančias visas seksualinės reprodukcinės sveikatos teises, psichologinę ir socialinę pagalbą, pragyvenimo paramą ir pastogę. Iki šiol išgyvenusiems asmenims teikiama fragmentiška ir ribota pagalba, o kai kuriais atvejais bijoma susidorojimo. Bendraujant su ŽIV ir AIDS užsikrėtusiais žmonėmis išmoktos tam tikros pamokos, kad reikia aukas pervadinti išlikusiais gyvais asmenimis, spręsti gėdos klausimus su bendruomenės veikėjais ir imtis veiksmingų stebėsenos ir atsakomybės priemonių.

Mes sutarėme, kad reikia tobulinti atsako į seksualinį smurtą priemones, tokias kaip užtikrinti paslaugų teikimo koordinavimą. Itin svarbu užtikrinti geresnę partnerystę tarp donorų, valstybių ir vietos organizacijų, kadangi krizės atveju dažnai pirmosios sureaguoja paprastų žmonių organizacijos ir moterų grupės. Krizės atveju tarptautiniai donorai turėtų konsultuotis su šiomis organizacijomis, nes pastarosios gerai išmano vietos aplinką. Lėšos turėtų būti prieinamos vietos vyrų ir moterų organizacijoms, kad jos įgytų reikiamus gebėjimus ir galėtų dalyvauti mokymuose, ypač tokiuose, kur išmoktų tinkamai reaguoti į seksualinį smurtą. Lėšų galima būtų pritraukti iš kitų donorų sričių (pvz., Pasaulinio fondo kovai su ŽIV/AIDS, tuberkulioze ir maliarija). Taip pat aptarėme, jog norint užtikrinti ilgalaikį tvarų bendradarbiavimą su bendruomenėmis būtinas nenutrūkstamas finansavimas.

Mes palankiai įvertinome žmogaus teisių gynėjų darbą – šiems žmonėms tenka svarbiausias vaidmuo remiant išlikusius gyvus asmenis ir atskleidžiant nusikaltimus. Juos reikia pripažinti ir ginti. Ministrai turėtų atvirai remti žmogaus teisių gynėjus ir įtraukti juos į oficialias delegacijas. Negalima toleruoti jokių išpuolių prieš žmogaus teisių gynėjus – tai gali būti tokie patys išpuoliai kaip ir prieš pagrindines aukas. Turi būti skatinamas ir stebimas žmogaus teisių gynėjų dalyvavimas taikos procesuose pagal JT Saugumo Tarybos rezoliuciją Nr. 1325. Mes nustatėme, kad remiant išgyvenusius seksualinį smurtą per konfliktus patyrusius asmenis itin svarbu ir vertinga užtikrinti reparaciją – aukos ir išgyvenę asmenys dažai įvardija tai kaip pagrindinę jiems atsitiesti padedančią priemonę. Tačiau ši teisingumo priemonė neretai naudojama nepakankamai. Mes sutarėme, kad tai nėra vien finansinė kompensacija – svarbu padėti vėl atgauti orumą, padėtį ir sveikatą. Tai galėtų būti daroma atsiprašymo forma arba sudarant galimybę įsidarbinti. Reparacija turi būti prieinama ir greita; tai nebūtinai turi priklausyti nuo įrodymų ir dokumentų; seksualinį smurtą išgyvenę asmenys turėtų būti traktuojami kaip kiti po nelaimių išlikę gyvi žmonės; būtina užtikrinti konfidencialumą ir – svarbiausia – transformaciją. Reparacija turi būti siekiama užgydyti konflikto sužeistos visuomenės žaizdas ir spręsti įsisenėjusius lyčių klausimus, per, pavyzdžiui, sutaikinimo komisijas, kurios galėtų aptarti seksualinio smurto klausimus. Po smurto išlikę gyvi asmenys turėtų dalyvauti nustatant reparacijos formą. Jungtinių Tautų padalinys „JT moterys“ ir JT vyriausiojo žmogaus teisių komisaro biuras parengė JT Generalinio Sekretoriaus aiškinamąją pastabą dėl reparacijos asmenims, nukentėjusiems nuo seksualinio smurto per konfliktus, siekdami skatinti lyčių aspektu grindžiamą požiūrį į reparacijos asmenims, nukentėjusiems nuo seksualinio smurto per konfliktus, formą ir įgyvendinimą.

Buvo prisiminta JK iniciatyva „Raginimas veikti“, skirta nutraukti smurtą prieš moteris ir mergaites ekstremalių įvykių atvejais. Visi sutarėme, kad bet kokioje humanitarinėje veikloje prioritetas nuo pat pradžių turi būti teikiamas seksualinio smurto prevencijai ir atsakomiesiems veiksmams. O svarbiausia – tai turi būti vertinama kaip gyvybės gelbėjimo veikla, o ne kaip neplanuoti papildomi veiksmai. Mes atkreipėme dėmesį į tai, kad „Raginimas veikti“ padeda siekti Įsipareigojimo nutraukti seksualinį smurtą konfliktų metu deklaracijoje išdėstytų tikslų mobilizuojant humanitarinę bendruomenę kovoti su įvairių formų smurtu dėl lyties visomis ekstremaliomis aplinkybėmis, įskaitant seksualinį smurtą per konfliktus. Sutarėme, kad reikia skubiai vykdyti įsipareigojimus, prisiimtus iniciatyvos „Raginimo veikti“ įgyvendinimo metu, siekiant užtikrinti kaltininkų patraukimą atsakomybėn ir išplėsti tarptautinį susitarimą dėl to, kaip geriausiai apsaugoti moteris ir mergaites ekstremaliose situacijose.

Ministrai įvertino padarytą pažangą gerinant prevenciją ir atsaką į seksualinį smurtą ir smurtą lyties pagrindu, ypač per pastarojo meto humanitarines krizes. Ministrai taip pat aptarė likusias problemas ir būdus joms įveikti, siekiant užtikrinti, kad kiekvienas humanitarinio atsako veiksmas apimtų priemones, būtinas sumažinti smurto lyties pagrindu riziką ir teikti saugias ir kompleksines paslaugas išlikusiems gyviems asmenims.

Saugumo ir teisingumo sektorių reformos

Ministrai sutarė, kad seksualinis smurtas per konfliktus, naudojamas kaip karo priemonė arba kaip teroro ar bauginimo forma, yra saugumo problema, kurią būtina atitinkamai spręsti. JT Saugumo Taryba aiškiai įvardijo ryšį tarp seksualinio smurto ir tarptautinės taikos bei saugumo palaikymo ir atkūrimo įvairiose rezoliucijose, priimtose laikotarpiui nuo 2008 m. Šiandienos iššūkis yra praktiškai įgyvendinti šių dokumentų nuostatas. Gynybos ministrai turėtų užtikrinti, kad jų ginkluotosios pajėgos užkirstų kelią seksualiniam smurtui.

Kariuomenė yra itin svarbi partnerė užtikrinant tiek prevenciją, tiek apsaugą, tačiau ji ne visuomet yra tinkamai pasirengusi spręsti šią jautrią ir sudėtingą problemą. Įsipareigojimo nutraukti seksualinį smurtą konfliktų metu deklaracija įsipareigojama užtikrinti, kad nacionalinės kariuomenės ir policijos doktrina bei mokymai atitiktų tarptautinės teisės reikalavimus. Saugumo pajėgos dažnai atsiduria priekinėse kovos su seksualiniu smurtu gretose. Jos gauna civiliams neprieinamos informacijos apie vietos įvykius. Šios pajėgos gali būti vienintelė pažeidžiamų visuomenės sluoksnių apsauga nuo seksualinio smurto. Nors tam tikrai retais atvejais kariai taip pat gali tapti nusikaltėliais. JT Saugumo Tarybos rezoliucijoje Nr. 1325 ir vėlesnėse rezoliucijose dėl moterų, taikos ir saugumo nustatyta, kaip kariškiai gali įtraukti seksualinio smurto problemos sprendimo priemones į savo doktriną ar susijusią veiksmų politiką. Itin svarbu, kad ši doktrina, veiksmų politikos nuostatos ir rekomendacijos būtų prieinamos visai vadovavimo grandinei. Taip pat svarbu užtikrinti visapusius visų lygių kariškių mokymus, įskaitant mokymus prieš kariuomenės dislokavimą, kurie turi būti aktualūs ir praktiniai, pagrįsti scenarijais ir orientuoti į veiklą. Norint užtikrinti misijų sėkmę, būtina įtraukti moteris į veiklą saugumo sektoriuje visais lygmenimis.

Mes konstatavome, jog centrinė vieta vykdant taikos palaikymo misijoms suteiktus įgaliojimus užtikrinti civilių asmenų apsaugą (tam skiriama 95 proc. taikdarių veiklos) tenka kovai su seksualiniu smurtu. Seksualinio smurto prevencija visuomet turėtų būti įvardijama kaip vienas iš misijos tikslų saugant civilius asmenis. Taip pat pabrėžėme, kad itin svarbus vaidmuo išgyvendinant seksualinį smurtą tenka vyresniesiems karininkams, policijai ir taikos palaikymo misijų civilinei vadovybei. Šis uždavinys turi būti pristatytas visam personalui. Būtina užtikrinti nuoseklius mokymus nacionaliniu lygiu seksualinio smurto problemai spręsti, o JT galėtų būti priskirtas vaidmuo pakelti standartus per vertinimą ar stebėseną. Pilietinė visuomenė išreiškė nuomonę, kad JT Taikos palaikymo operacijų departamentas turėtų sustiprinti tiesioginę priežiūrą, kontrolę, lyginamąją analizę ir atskaitomybę, o šios veiklos rezultatai galiausiai turėtų būti teikiami JT Saugumo Tarybai. Pastaraisiais metais daug nuveikta sprendžiant taikdarių vykdomo seksualinio smurto problemą, tačiau vis dar pasitaikantys atvejai kelia grėsmę tarptautinės taikos palaikymo sistemos ir atskirų misijų patikimumui, o aukos nedrįsta pranešti apie nusikaltimus. Nors JT pasiekė pažangą kovoje su seksualiniu smurtu, reikia geriau stebėti šią pažangą ir rinkti atitinkamą informaciją, įskaitant medžiagą apie nusikaltimus prieš vyrus ir berniukus. Reikėtų inventorizuoti, kas nuveikta sprendžiant Zeido ataskaitoje įvardytus klausimus. JT turėtų užtikrinti didesnį seksualinio smurto tyrimo procesų skaidrumą ir neleisti skirtingai traktuoti civilinių ir karinių darbuotojų elgesį. Valstybės turėtų dėti daugiau pastangų, kad ištirtų ir baudžiamojon atsakomybėn patrauktų savo piliečius, kaltinamus seksualiniu smurtu per taikos palaikymo operacijas. Bylų nagrinėjimo rezultatai turėtų būti pranešami aukoms ir misijoms.

Mes sutarėme, kad saugumo ir teisingumo sektorių aplinka yra palanki įtraukti moteris į aktyvią ir prasmingą veiklą, užtikrinant visapusį ir nuolatinį saugumo bei teisingumo sektorių įvairaus lygio specialistų kuravimą bei mokymus. Nustatant standartus itin svarbu įtraukti bendruomenę. Didelę reikšmę turi kadrų komplektavimas: įtakingas pozicijas misijose turi užimti moterys patarėjos apsaugos ir lyčių klausimais, misijose turėtų būti tam tikras skaičius moterų policininkių ir taikdarių. Vyresnieji karininkai ir civiliai vadovai turėtų būti asmeniškai atsakingi už tai, kad būtų aktyviai kovojama su seksualiniu smurtu.

Būtina užtikrinti nuoseklesnį ir labiau prieinamą gebėjimų tobulinimą, atsižvelgiant į konkrečios misijos poreikius. Mokymus, įskaitant mokymus prieš karių dislokavimą ir dislokacijos laikotarpiu, turėtų rengti karines pajėgas skiriančios šalys ir JT. Turėtų būti privalomi šie mokymų komponentai: turiningi mokymai pajėgų vadams ir Generalinio Sekretoriaus specialiesiems įgaliotiniams, karinė vidaus žvalgyba prieš dislokavimą ir mokymai pagal tam tikrus scenarijus. Turėtų būti reikalaujama, kad visos misijos ir karines pajėgas skiriančios šalys teiktų viešas ataskaitas apie mokymus, kuriuose dalyvavo jų kariai pagal savo pareigas, o šią informaciją turėtų stebėti Taikos palaikymo operacijų departamentas.

Mes pabrėžėme, kad saugumo ir teisingumo sektoriuose būtina sudaryti palankią aplinką įtraukti moteris į aktyvią ir prasmingą veiklą pasibaigus konfliktams, užtikrinant visapusį ir nuolatinį saugumo bei teisingumo sektorių įvairaus lygio specialistų kuravimą bei mokymus. Įtakingas pozicijas misijose turi užimti moterys patarėjos apsaugos ir lyčių klausimais, misijose turėtų būti tam tikras skaičius moterų policininkių ir taikdarių.

Tarptautinis bendradarbiavimas

Konferencijos dalyviai pripažino, kad norint išgyvendinti seksualinį smurtą per konfliktus reikalingas nuolatinis glaudus tarptautinis bendradarbiavimas. Buvo teigiamai įvertintas svarus JT iniciatyvos „Kova su seksualiniu smurtu konfliktų zonose” narių indėlis bei aktyvi Europos Sąjungos ir Afrikos Sąjungos pozicija. Mes taip pat palankiai įvertinome Tarptautinio Raudonojo Kryžiaus komiteto ir nevyriausybinių bei tarptautinių organizacijų atliktą darbą.

KDR ir Somalis

Kongo Demokratinė Respublika (KDR) ir Somalis jau ilgai kenčia nuo konfliktų, tačiau rodo ryžtą kovoje su seksualiniu smurtu per konfliktus ir gali pasidalinti svarbiomis pamokomis. Remsime šias šalis jų atsakingame darbe. Somalio federalinė vyriausybė pristatė savo Nacionalinį veiksmų planą dėl seksualinio smurto konfliktų metu išgyvendinimo, kuris parengtas remiantis bendru JT ir JK ekspertų grupės 2013 m. gruodį atliktu darbu. Novatoriškam planui aptarti vyriausybės ministrai, generolai pulkininkai, policijos komisarai, advokatai, teisėjai ir pilietinės visuomenės organizacijų nariai rengė seminarus, kurių metu tarėsi, kaip ekspertų grupės rekomendacijas perkelti į Somalio planą. Planas pagrįstas ekspertų patarimais ir įrodymais ir suskirstytas į smulkesnius vienetus pagal atskiras ministerijas, jame svarbus vaidmuo skiriamas pilietinei visuomenei. Planas formaliai buvo patvirtintas gegužės 27 d. Mogadiše vykusiame seminare. Šis veiksmų planas susilaukė didelio tarptautinio pripažinimo ir visų JT agentūrų, Pasaulio banko, Afrikos šalių ir valstybių donorių paramos. Tarptautinė bendruomenė sutiko padėti Somaliui išlaikyti pagreitį, kad būtų kuo greičiau pereita nuo planavimo prie įgyvendinimo.

Ministrai išreiškė savo paramą KDR, kuri besitęsiančioje nestabilioje situacijoje, kariaujant 40 ginkluotų grupuočių, įstengė parengti Nacionalinę kovos su seksualiniu smurtu strategiją. Strategijoje numatyta teikti paramą teisingumo sektoriui, įvykdyti saugumo sektoriaus institucijų reformą, tobulinti karinę teisėsaugą, rūpintis prevencija, organizuoti mokymus ir atsiliepti į aukų poreikius. Iššūkiai išlieka, įskaitant tebevykstantį konfliktą, liudytojų apsaugą ir logistinius bei finansinius klausimus, kurie neleidžia visapusiškai naudotis paslaugomis. Vienas išgyvenęs vaikas pareikalavo, kad KDR skubiai įgyvendintų konferencijoje duotus pažadus ir JT Generalinės Asamblėjos deklaraciją. Dalyvavę ministrai įsipareigojo tai padaryti, jei ir toliau bus teikiama tarptautinės bendruomenės parama. JT Generalinio Sekretoriaus specialioji įgaliotinė Zainab Hawa Bangura paragino sudaryti strateginį aljansą tarp vyriausybės ir pilietinės visuomenės ir akcentavo, jog priimant sprendimus būtina orientuotis į išlikusius gyvus asmenis. Todėl itin svarbu tęsti strategines sąjungas su partneriais ir padėti KDR, vadovaujantis atitinkamu individualiu požiūriu. JT atstovai išreiškė solidarumą su tarptautine bendruomene ir KDR šiuo klausimu.

Konferencijai pasibaigus

Iki šiol tarptautinei bendruomenei nebuvo pavykę imtis pakankamai priemonių išgyvendinti šiuos nusikaltimus, tačiau susirinkę čia, Londone, galime tai pakeisti. Ši konferencija tėra pati pradžia. Turime pradėti taikyti išmoktas pamokas ir nuo pasmerkimo pereiti prie konkrečių veiksmų. Visi turime vykdyti savo įsipareigojimus. Suvieniję pastangas, turime judėti į priekį, prisiimdami kolektyvinę atsakomybe ir visapusiškai vadovaujantį vaidmenį kovoje su seksualiniu smurtu konfliktų metu.

Published 8 liepos 2014